Kodėl visi klientai nori gražios svetainės – ir ką jie iš tikrųjų turi omenyje?

TL;DR

Kai klientas sako "gražu" – jis nekalba apie estetiką. Jis sako: "man reikia pagalbos, bet nežinau kaip to paprašyti." Dažniausiai tai reiškia: padaryk taip, kad žmonės manim pasitikėtų, arba kad galėčiau imti daugiau, arba kad atrodysiu kaip rimtas žaidėjas. Skirtumas svarbus – nes kiekvienas iš tų trijų yra skirtinga svetainė. Išsiaiškini ne žodžiais, o moodboard'u ant stalo prieš bet kokį maketą.

Intro

Klientas pradeda susitikimą ir sako: "noriu gražios svetainės." Dizaineris linksi. Visi tęsia pokalbį. Ir kažkur per vidurį viso proceso tampa aišku, kad jie galvojo apie visiškai skirtingus dalykus.

"Gražu" nėra estetika

Kai klientas sako "gražu" – jis neturi omenyje spalvų, tipografijos ar tinklelio. Jis tiesiog neturi kitų žodžių. "Gražu" yra vienas terminas tam, ko jis nemoka apibudinti.

Dažniausiai tai yra vienas iš trijų:

- Pasitikėjimas – svetainė turi atrodyti taip, kad klientai nebijotų pirkti iš jo

- Statusas – noriu atrodyti rimtai, ne kaip savaitgalio projektas

- Atpažinimas – noriu atrodyti kaip tas, kuriuo norėčiau būti / tapti

Skirtumas svarbus. Nes "gražu dėl pasitikėjimo" ir "gražu dėl statuso" – tai visiškai skirtingos svetainės.

Kodėl jis nepasakys to tiesiai

Klientas nėra baigęs dizaino mokyklos (kartais gali nutikti). Jis nežino žodžio "credibility signals" ar "visual hierarchy". Jis žino, kad jo svetainė jam kelia gėdą – arba kad konkurento svetainė kelia pavydą. Tiek.

"Gražu" yra jo versija "man reikia pagalbos, bet nežinau kaip tiksliai to paprašyti." Ir tai nėra silpnybė – tai tiesiog ne jo sritis.

Problema prasideda tada, kai dizaineris girdi "gražu" ir pradeda galvoti apie spalvas. Ne apie tai, ko klientas bijo.

Kai du žmonės vartoja tą patį žodį ir galvoja apie skirtingus dalykus

Tai Tomas Nemura vadina subjektyvumo spąstais. Be bendrų vertinimo kriterijų – diskusija virsta "asmeninių nuomonių vakarėliu". Man klientas sako "modernu". Aš supranta vieną. Klientas turėjo omenyje kitą.

Ateinam į susitikimą su sprendimais. Pasak Nemuros, atsiranda tas klausimas: "na, ką manote?" (iš specialisto) – ir atsakomybė išsiskaido į orą. Niekas tiksliai nežino, ko reikia (nes terminai tai nesuderinti modernus kliento vs modernus dizainerio). Prasideda iteracijos.

Tai kainuoja ne tik laiko. Nemura kalba apie emocinę kainą: neapibrėžtumas kuria "neuždarytas kilpas" galvoje. Dizaineris, kuris negali uždaryti projekto, neužsidaro pats – fiziškai yra su šeima, morališkai vis dar tame susitikime.

Ką tai reiškia konkrečiai – trys dažniausi variantai

"Noriu atrodyti patikimai"

Klientas turi produktą ar paslaugą, kuri yra gera – bet svetainė rodo, kad ji buvo padaryta 2014 metais. Jis bijo, kad potencialus pirkėjas ateis, pažiūrės ir nuspręs: čia nerimta.

"Gražu" čia reiškia: padaryk taip, kad žmonės manim pasitikėtų.

"Noriu atrodyti prabangiai"

Restoranai. Konsultantai. Asmeniniai prekės ženklai. Jie parduoda ne tik produktą – jie parduoda savęs suvokimą. Ir jei svetainė atrodo kaip Canva'o šablonas, kaina atrodo netinkama.

"Gražu" čia reiškia: padaryk taip, kad galėčiau imti daugiau.

"Noriu atrodyti kaip jie"

Dažniausiai pasirodo kaip: "va, kaip [ konkurentas ] – man taip pat." Klientas neprašo to paties dizaino. Jis prašo to paties jausmo – profesionalumo, rimtumo.

"Gražu" čia reiškia: padaryk taip, kad žmonės mane ir juos matytų kaip lygius.

Žodžiai nesuderina. Vaizdai – taip

Lina Mass, Dizainerių Sambūrio įkūrėja ir mentorė, visada mokė: prieš bet kokį procesą – vizualinis derinimas. "Modernu", "prabangu", "minimalu" – kiekvienas galvoje turi kitą vaizdą. Žodžiais to neišspręsi. Suderina tik moodboard'as.

Kai klientas rodo, kas jam "gražu", ir dizaineris rodo, kas jam "gražu" – iš karto matosi, ar jie apskritai kalba apie tą patį. Ir jei ne – tai geriau išsiaiškinti prieš, ne po pirmojo maketo.

Nemura eina toliau ir sako: standartizuoti reikia ne kūrybinį rezultatą, o procedūras ir vertinimo kriterijus. Kai visa komanda ir klientas naudoja tuos pačius terminus ir vizualinius etalonus – "gražu" nustoja būti mįslė. Tampa darbiniu dokumentu.

Išvada

"Gražios svetainės" prašymas nėra problema – tai signalas. Dizaineris, kuris jį iššifruoja, uždirba daugiau, dirba mažiau ir gauna klientus, kurie supranta, už ką moka. Dizaineris, kuris ginčijasi dėl estetikos, gauna projektus, kurie kinta iki begalybės.

Skirtumas prasideda nuo vieno klausimo: ne "koks stilius tau patinka?" – o "ko bijai, kai žmonės ateis į tavo svetainę?" Ir paskui – moodboard'as ant stalo. Ne žodžiai.

D.U.K.

Kodėl iteracijos trunka be pabaigos?

Nes pradžioje nebuvo suderinti vertinimo kriterijai. Kai nėra bendro etalono – kiekvienas sprendžia pagal savo "gražu". Moodboard'as ir aiškus briefing'as uždaro tą kilpą prieš jai prasidedant.

arba greta@ryzha.lt

NAUJAS PROJEKTAS

ATRAŠAU PER 1-2 D.D.

PRASIDEDA NUO "LABAS"